E1. Teisingumo ir Seimo rūmai
(dab. Kauno valstybinė filharmonija)

Arch. E. A. Frykas
Kauno m. sav., Kauno m.,  E. Ožeškienės g. 12/L. Sapiegos g. 5
1929 m.

Kone šventa ir neišskiriama sąjunga! Tai rūmai, anuomet savo išore skelbę: „Teisingumas yra valstybių pagrindas“. Tai stambiausias ir prestižiškiausias architekto E. Fryko kūrinys – 1929 m. pastatyti Teisingumo ir Seimo rūmai – architektūriškai atspindi jaunos Respublikos siekį reprezentuoti save architektūrinėse erdvėse. Anuomet čia posėdžiavo teisminės institucijos ir Seimas, šiandien čia posėdžiauja muzika. Ir muzikai.

Fotografija: M. Plepys

E2. Tyrimų laboratorija
(dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas)

Arch. V. Landsbergis-Žemkalnis
Kauno m. sav., Kauno m.,  Radvilėnų pl. 19
1935 m.

Anuomečiai teritoriniai ginčai, nesaugi ir besikeičianti šalies ir regiono geopolitinė situacija skatino valstybę rūpintis savo saugumu ir nelikti ginklavimosi procesų nuošalyje. „Ginklavimosi trūkumams pašalinti“ 1935 m. buvo įsteigta ginklavimosi laboratorija, iki mūsų dienų išlaikiusi autentišką išvaizdą. Pastato funkcijai paklūstančios langų juostos, plokšti stogai, „švarūs“ ir šviesūs fasadai lėmė, kad šiandien šį pastatą tituluojame klasikiniu lietuviškojo modernizmo pavyzdžiu.

Fotografija: M. Plepys

E3. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai
(dab. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyrius)

Arch. V. Landsbergis-Žemkalnis
Kauno m. sav., Kauno m.,  K. Donelaičio g. 8
1939 m.

XX a. 4 deš. Lietuvoje, kaip ir Europoje, pagreitį įgavo regionalizmas, skatinęs tautinio savitumo paieškas ir dailėje, ir architektūroje. 1939 m. pastatyti Prekybos, pramonės ir amatų rūmai turėjo atspindėti modernios žemės ūkio valstybės pramoninį ir ekonominį potencialą. Dėka žymių to meto architektų, skulptorių ir dailininkų, buvo sukurtas puikus menų ir architektūros sintezės pavyzdys.

Fotografija: M. Plepys

E4. Kauno karininkų ramovė

Arch. Stasys Kudokas, Elmar Lohk, Herbert Johanson, Vladimiras Dubeneckis, Jonas Kriščiukaitis, Kazys Kriščiukaitis, Mykolas Songaila, Jonas Kova-Kovalskis
Kauno m. sav., Kauno m.,  A. Mickevičiaus g. 19
1937 m.

Šiandien tai vienas reikšmingiausių mūsų dienas pasiekusių tarpukario architektūros liudijimų, įdomus ne tik išraiškinga architektūra, bet ir ypatingu turiniu. Šiame kariuomenės ir vyriausybės reprezentacijai skirtame pastate atsispindi tuometės valstybės politiniai siekiai ir pagrindiniai tautos istorinio pasakojimo siužetai – Vytauto Didžiojo laikų galybė ir gyvybingos tautinės kultūros raiškos paieškos.

Fotografija: M. Plepys

E5. Veterinarijos akademijos pastatų kompleksas
(dab. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademija)

Arch. J. Jasiukaitis
Kauno m. sav., Kauno m.,  Tilžės g. 18
1930-1940 m.

Tarpukario Kaunui būdingas kompleksų ir ansamblių kūrimas. Pirmasis tokio tipo užbaigtas ansamblis – 1930-1940 m. sukurtas Veterinarijos akademijos miestelis, susidedantis iš šešių įvairios paskirties ir dydžio pastatų ir sudarantis darnų architektūros kompleksą. Ansamblyje stovi ir vienintelė Lietuvoje skulptūra žirgui.

Fotografija: M. Plepys

E6. Žemės bankas
(dab. KTU centriniai rūmai)

Arch. K. Reisonas
Kauno m. sav., Kauno m.,  K. Donelaičio g. 73
1935 m.

Daugeliui tarpukario Lietuvoje suprojektuotų bankų pastatų būdinga klasikinių formų raiška. Gausi ir išorėje, ir viduje ji teikė solidumo ir stabilumo įspūdį, pabrėžė glaudų valstybės ryšį su istorija. Žemės bankas pastatytas 1935 m. vis labiau įsigalint funkcionalizmui, prioritetus teikiant pirmiausia erdvioms, šviesioms ir higieniškoms patalpoms: „<…> visokių gipso pagražinimų ir ornamentų, nors ir puošiančių vidaus įrengimą, tačiau visuomet padedančių dulkėms laikytis, naujai pastatytuose Žemės banko namuose nėra“. Tai būdingas racionalizmo ir funkcionalizmo apraiškų architektūroje pavyzdys.

Fotografija: M. Plepys

E7. Taupomosios kasos
(dab. Kauno miesto savivaldybė)

Arch. A. Funkas, B. Elsbergas, A. Lukošaitis
Kauno m. sav., Kauno m.,  Laisvės al. 96
1939 m.

Valstybinio objekto – Taupomųjų kasų rūmų – statyboms reprezentacinėje sostinės gatvėje buvo skiriamas ypatingas dėmesys, o 1940 metais duris atvėręs pastatas tapo vienu iš reikšmingiausių Laisvės alėjos akcentų. Rūmai pasižymi kaunietiškojo modernizmo architektūrine branda, subtiliu dėmesiu tautiniams motyvams, Art Deco stilistikai ir funkcionalumui. Pastate buvo įrengtas pirmasis ir vienintelis anuomet Lietuvoje pneumatinis paštas.

Fotografija: M. Plepys

E8. Fiziško auklėjimo rūmai
(dab. Lietuvos sporto universitetas)

Arch. V. Landsbergis-Žemkalnis
Kauno m. sav., Kauno m.,  Sporto g. 6
1934 m.

„Arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo“ esanti rekreacinė Žaliojo kalno erdvė puikiai tiko fizinio auklėjimo rūmų statybai. Tačiau ne tik vieta, bet ir pastatas turėjo atitikti ypatingus modernizmo epochos sveikų tautos įpročių ir sveikatos ugdymo standartus. Tai ne tik modernus sporto erdvių komplektas po stogu – pastato architektūriniame pavidale ir detalėse atsispindi ištisa modernios tautos fizinio auklėjimo filosofija ir ideologija.

Fotografija: M. Plepys

E9. Kauno centrinis paštas

Arch. F. Vizbaras
Kauno m. sav., Kauno m.,  Laisvės al. 102
1932 m.

Centrinio pašto rūmai – vienas iš svarbiausių tarpukario laikotarpio Kauno reprezentacinių statinių – galėtų tapti viso nepriklausomybės laikotarpio Kauno architektūros simboliu. Pradėti statyti dviejų nepriklausomybės dešimtmečių sandūroje rūmai atspindi ir pirmojo dešimtmečio tautinio stiliaus paieškas, ir antrojo dešimtmečio modernumo bei funkcionalumo siekius. Nors ir praradęs originalią paskirtį, paštas išlieka vienu pagrindinių Laisvės alėjos ir miesto orientyrų dalykiniams susitikimams ar pasimatymams su mergina tariant: „Susitikime prie pašto“.

Fotografija: M. Plepys

2E1. Studentų korporacijos „Neo Lithuania“ rūmai
(dab. Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai)

Arch. E. A. Frykas
Kauno m. sav., Kauno m.,  Parodos g. 26
1928 m.

Parodos kalno keleivius pasitinkantys ir palydintys rūmai tarsi vienvėriai vartai iki šiol puikiai reprezentuoja tarpukario Kauno architektūrą, kurios gausiausias aruodas mus pasitinka kalvos apačioje. Statytas kaip vienos ryškiausių ir gausiausių tautinės studentų draugijos rūmai, nepaisant okupacijų ir negandų, pastatas tarnavo ir iki šiol tarnauja vaikų ir jaunimo aktyvaus, kultūringo ir pilietiško laisvalaikio ugdymui. Pastatas ne tik reprezentuoja geriausius E. Fryko kūrybos pavyzdžius, bet ir architekto gebėjimą meistriškai pavergti netaisyklingo plano sklypus.

Fotografija: M. Plepys

2E2. Aukštesnioji technikos mokykla
(dab. Kauno technikos kolegija)

Arch. S.Kudokas
Kauno m. sav., Kauno m., Tvirtovės al. 35
1938 m.

Jaunoje valstybėje jaučiant didelį įvairių specialistų trūkumą, mokslo įstaigų kūrimas tapo prioritetine sritimi. Vyriausybės nutarimu 1920 m. įkurta Aukštesnioji technikos mokykla, rengianti inžinerinės krypties statybos, mechanikos ir elektrotechnikos specialistus. S. Kudoko suprojektuoti ir 1938 m. atidaryti mokyklos rūmai pačių mokinių laikyti „prakilnia šventove“. Nors anuomet kritikuota „priemiesčio užkampyje“ buvusi statybų vieta, siūlyta statyti Aleksote, kur pradinės mokyklos, VDU fizikos ir chemijos rūmai, o taip pat oro uostas sukurtų reprezentacinį ansamblį „gražesniam praskrendančių ar sustojančių užsieniečių įspūdžiui sudaryti“, vis tik likta prie pirminės vietos. Kartu su statomomis klinikomis, rūmai tapo pagrindiniais besiformuojančio priemiesčio akcentais.

Fotografija: M. Plepys

2E3. Darbo rūmai
(dab. Kauno kultūros centras „Tautos namai“)

Arch. A. Lukošaitis, A. Novickis
Kauno m. sav., Kauno m., Vytauto pr. 79
1939 m.

Modernizmo sąvoka plačiąja prasme apėmė ne tik architektūros stilių, bet ir gyvenimo filosofiją apskritai, siekiant kurti šiuolaikiškas gyvenimo, darbo sąlygas, siekį priartinti įvairius mokslo ir technikos laimėjimus visiems socialiniams sluoksniams. Šie rūmai, skirti darbininkų gerbūvio gerinimui, kaip teigiama anuometėje spaudoje, tai „tikras darbininkijos židinys, kur galės susispiesti ir sutilpti ne tik Darbo Rūmų įstaigos, bet ir patys darbininkai susirinkti, šviestis, mokytis ir kultūringai laiką praleisti. Kultūrinės įstaigos atitrauks nuo daugelio negeistinų ir darbininkams patiems žalingų pramogų“. Daugeliui įvairaus amžiaus kauniečių dėl įvairių užklasinių kultūrinių ar pramoginių veiklų šie rūmai ir šiandien yra tarsi „antri namai“, todėl, nepaisant kitusių istorinių aplinkybių, rūmai išlieka vienu pagrindinių kultūrinių židinių mieste.

Fotografija: M. Plepys

2E4. Kauno apskrities savivaldybės rūmai
(dab. Kauno apskrities policijos komisariatas)

Arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Kauno m. sav., Kauno m., Vytauto pr. 91
1934 m.

Viename iš didžiausių tarpukariu iškilusių administracinių pastatų (be Kauno apskrities savivaldybės įstaigų) jau tarpukariu įsikūrė ir policinės įstaigos – Kauno miesto ir apskrities policijos vadas, Saugumo departamentas – ilgainiui tapusios pastoviais pastato šeimininkais. Ši tendencija nepakito net ir okupacijos metais, kuomet pastato raktus perėmė sovietų saugumas. Įdomu dar ir tai, kad tarpukariu rūmuose glaudėsi dvi pagal savo darbo pobūdį pakankamai priešiškos valstybės įstaigos – slaptoji policija ir viešoji savivaldybės administracija.

2E5. Draudimo bendrovė „Lietuvos Lloydas“
(dab. Nacionalinė žemės tarnyba)

Arch. A. Funkas
Kauno m. sav., Kauno m., L. Sapiegos g. 10
1938 m.

„Lietuvos Lloydo“ draudimo bendrovės pastatas – retas privačių bendrovių administracinių pastatų pavyzdys prieškario Kaune, išsiskiriantis ne tik reprezentatyvia ir solidžia išore, bet ir prabanga alsuojančiu vidumi. Ne veltui pastato atvaizdą bendrovė naudojo ir savo firminiuose blankuose. Maža to, trečiajame pastato aukšte buvo įrengtas itin prabangus bendrovės valdytojo butas su terasa. Solidus, 1938 m. išdygęs pastatas pratęsė L. Sapiegos gatvės ir viso kvartalo – reprezentacinių įstaigų telkinio – formavimo procesą.

2E6. Šv. Zitos draugijos namai
(dab. VDU Katalikų teologijos fakultetas)

Arch. F Vizbaras
Kauno m. sav., Kauno m., Gimnazijos g. 7
1925 m.

Draugijos rūmai  – būdingas visuomeninėms draugijoms skirtų pastatų pavyzdys. 1925 m. pastatyti rūmai ir dėl savo išorės, ir dėl vidaus puošnumo laikyti vienais gražiausių ir lietuviškiausių ne tik Kauno mieste, bet ir Lietuvoje, o pastato fasadus puošiantys draugijos herbai iki šiol liudija apie buvusius pastato šeimininkus ir karitatyvinę jų veiklą. Darnų architektūrinį ansamblį sudaranti pastatų grupė įdomi ne tik kaip įvairių epochų ir stilių junginys, bet ir kaip vienas geriausių paveldo tvarkybos pavyzdžių Lietuvoje.

2E7. VDU Medicinos fakulteto rūmai
(dab. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas)

Arch. V. Dubeneckis
Kauno m. sav., Kauno m., A. Mickevičiaus g. 9
1933 m.

Sprendžiant didele problema atsikuriančioje valstybėje laikytą gyventojų mirtingumą ir nepakankamą gydymo lygį, anksti susirūpinta medicinos specialistų rengimu. Medicinos mokslų Lietuvoje pradžia laikytinas 1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas su penkiais fakultetais, tarp jų ir medicinos. Ilgainiui rūpintasi ir tinkamų, anuomečius standartus atitinkančių, mokymo sąlygų užtikrinimu. Naujieji medicinos fakulteto rūmai, kurti kaip universali ir moderni universitetinių tyrimų ir mokymo įstaiga, pratęsė universiteto pastatų plėtrą mieste. Dar vienu modernybės ženklu laikytinas 1936 m. rūmuose įrengtas krematoriumas, o įdomiu istoriniu faktu – transatlantinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno slėpimas rūmų rūsiuose.

Fotografija: M. Plepys

2E8. „Pienocentro“ bendrovės rūmai

Arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
Kauno m. sav., Kauno m., Laisvės al. 55/S. Daukanto g. 18
1934 m.

Pieno centro bendrovės rūmai – bene įspūdingiausias šiuolaikinio polifunkcinio, komercinio ir gyvenamosios paskirties pastato atitikmuo tarpukario Kaune. Svarbių gatvių sankryžoje atsiradęs pastatas iš esmės keitė nusistovėjusį Laisvės alėjos mastelį. Drauge su Taupomųjų kasų, Centrinio pašto ir „Pažangos“ bendrovės rūmais, ši pastatų grupė formavo modernios ir europietiškos sostinės bei pagrindinio jos bulvaro įvaizdį. Deja, kintančios istorinės aplinkybės lėmė, kad šie „dangorėžiais“ anuometės visuomenės laikyti pastatai tapo tik proceso užuomazga. Šiaip ar taip, Pieno centro būstinė išlieka vienu pagrindinių Laisvės alėjos orientyrų. Moderni pastato architektūra liudija ir apie pažangią pačių užsakovų – pieno perdirbimo bendrovių sąjungos „Pienocentras“ – veiklą.

Fotografija: M. Plepys

2E9. Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija
(dab. Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas)

Arch. V. Dubeneckis
Kauno m. sav., Kauno m., A. Mackevičiaus g. 27
1923 ir 1926 m.

Meno mokyklos tikriausiai daugeliui asocijuojasi su margaspalvėmis asmenybėmis ir ne mažiau margu bei įdomiu pačių mokyklų gyvenimu. Kauniškės meno mokyklos kūrybinė veikla – tai kartu ir visa dvidešimtmečio Lietuvos meninio gyvenimo istorija. Rūmų ansamblyje atsispindi sudėtinga Meno mokyklos kūrimosi istorija ir jos veiklos peripetijos, o Laikinosios Čiurlionio galerijos atveju, tuomečio Lietuvos kultūros ir meno pasaulio balansavimas tarp skurdo, pasireiškusio pačiu banaliausiu ir skausmingiausiu būdu – patalpų trūkumu, ir pilietinio sąmoningumo. Meno mokykla buvo neįsivaizduojama be nacionalinės galerijos arba tautos muziejaus, lavinančio ne tik paprastų tautiečių, bet ir menininkų tautinės tapatybės ir savigarbos jausmą.

Fotografija: M. Plepys